6-08-16, 23:49 |
Munjeka
Mokslininkai teigia, kad visata plečiasi, o nuotoliai tarp
galaktikų visą laiką didėja. Manoma, kad visata pradėjo plėstis prieš
13.7 mlrd. metų įvykus didžiajam sprogimui.
Elementariosios dalelės,
elektromagnetinio spinduliavimo kvantai, taip pat 4 laukai:
gravitacijos, elektromagnetinis, stiprusis ir silpnasis – susidarė per
pirmąsias sekundes po didžiojo sprogimo. Praėjus 0,5 mln. metų,
spinduliavimas atsiskyrė nuo medžiagos. Po 250 mln. metų dujos pradėjo
telktis į progalaktinius gniužulus, o iš jų susiformavo pirmosios
galaktikos. Vėliau, suskilus progalaktikoms, iš mažesnių gniužulų
susidarė pirmosios žvaigždes ir jų spiečiai. Žvaigždes susidaro iš dujų
gniužulų, besitraukiančių dėl gravitacijos jėgų veikimo. Kuo masyvesnis
gniužulas, tuo karštesnė ir šviesesnė susidariusi žvaigždė.
Saulės
sistemos planetos susiformavo kartu su Saule prieš 4,7 mlrd. metų iš to
paties prožvaigždinio dujų ir dulkių gniužulo. Žemės grupės planetos
(Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas) ir asteroidai susidarė iš metalų,
jų oksidų ir silikatų, nes disko viduryje, kur vyravo aukšta
temperatūra, ledinės dalelės sublimavo. Didžiosios planetos (Jupiteris
Saturnas, Uranas ir Neptūnas) susiformavo toli nuo Saulės iš ledinių ir
apledėjusių dulkių. Plutonas – ypatinga planeta, savo neįprasta orbita
ir sandara, panašia į Žemės grupės planetų sandarą. Manoma, kad tai gali
būti pabėgęs Neptūno palydovas.
Didžiųjų planetų atmosferų sudėtis
nuo pat susidarymo išliko iki šiol nepakitusi. Žemes grupės planetų
pradinės atmosferos neišliko. Jų dabartinė cheminė sudėtis susidarė dėl
vėlesnių sudėtingų fizikinių ir cheminių procesų. Daugelis planetų
palydovų ir jų žiedai susiformavo kartu su savo planetomis iš
proplanetinių dujų ir dulkių gniužulų. Dalis palydovų yra buvę
asteroidai, vėliau pagrobti planetų gravitacijos lauko.
Žemės
padėtis ekosferos (tai erdvės dalis, kurioje Saulės spinduliavimas
sudaro sąlygas, tinkamas gyvybei, pasideda ties Veneros orbita ir
tęsiasi iki Marso orbitos) viduryje, ypač jos dydis ir masė turėjo
didžiulę reikšmę jos unikaliai atmosferai. Saulės sistemoje nėra kitos
planetos, kurioje žmogus galėtų gyventi be dirbtinės aplinkos.6-08-16, 23:49 |
Munjeka
Mokslininkai teigia, kad visata plečiasi, o nuotoliai tarp
galaktikų visą laiką didėja. Manoma, kad visata pradėjo plėstis prieš
13.7 mlrd. metų įvykus didžiajam sprogimui.
Elementariosios dalelės,
elektromagnetinio spinduliavimo kvantai, taip pat 4 laukai:
gravitacijos, elektromagnetinis, stiprusis ir silpnasis – susidarė per
pirmąsias sekundes po didžiojo sprogimo. Praėjus 0,5 mln. metų,
spinduliavimas atsiskyrė nuo medžiagos. Po 250 mln. metų dujos pradėjo
telktis į progalaktinius gniužulus, o iš jų susiformavo pirmosios
galaktikos. Vėliau, suskilus progalaktikoms, iš mažesnių gniužulų
susidarė pirmosios žvaigždes ir jų spiečiai. Žvaigždes susidaro iš dujų
gniužulų, besitraukiančių dėl gravitacijos jėgų veikimo. Kuo masyvesnis
gniužulas, tuo karštesnė ir šviesesnė susidariusi žvaigždė.
Saulės
sistemos planetos susiformavo kartu su Saule prieš 4,7 mlrd. metų iš to
paties prožvaigždinio dujų ir dulkių gniužulo. Žemės grupės planetos
(Merkurijus, Venera, Žemė ir Marsas) ir asteroidai susidarė iš metalų,
jų oksidų ir silikatų, nes disko viduryje, kur vyravo aukšta
temperatūra, ledinės dalelės sublimavo. Didžiosios planetos (Jupiteris
Saturnas, Uranas ir Neptūnas) susiformavo toli nuo Saulės iš ledinių ir
apledėjusių dulkių. Plutonas – ypatinga planeta, savo neįprasta orbita
ir sandara, panašia į Žemės grupės planetų sandarą. Manoma, kad tai gali
būti pabėgęs Neptūno palydovas.
Didžiųjų planetų atmosferų sudėtis
nuo pat susidarymo išliko iki šiol nepakitusi. Žemes grupės planetų
pradinės atmosferos neišliko. Jų dabartinė cheminė sudėtis susidarė dėl
vėlesnių sudėtingų fizikinių ir cheminių procesų. Daugelis planetų
palydovų ir jų žiedai susiformavo kartu su savo planetomis iš
proplanetinių dujų ir dulkių gniužulų. Dalis palydovų yra buvę
asteroidai, vėliau pagrobti planetų gravitacijos lauko.
Žemės
padėtis ekosferos (tai erdvės dalis, kurioje Saulės spinduliavimas
sudaro sąlygas, tinkamas gyvybei, pasideda ties Veneros orbita ir
tęsiasi iki Marso orbitos) viduryje, ypač jos dydis ir masė turėjo
didžiulę reikšmę jos unikaliai atmosferai. Saulės sistemoje nėra kitos
planetos, kurioje žmogus galėtų gyventi be dirbtinės aplinkos.